Autorės pastaba
Šią knygą apie moterį, kuri triumfavo materialiajame pasaulyje ir sykiu stengėsi tarnauti Dievui, buvo labai įdomu rašyti. Feministai istorikai prisimena ją kaip „išsilavinusią damą“, vieną iš nedaugelio, kuriai pavyko siekti privilegijos mokytis, Tiudorų istorijos žinovai — kaip matriarchę, kuri pradėjo Tiudorų dinastiją, o ne tokie pagarbūs moralistai — kaip „tą seną kalę“, anytą iš pragaro. Bandymas sukurti veikėją, kuri išaugo su švento pašaukimo įsitikinimu ir drįso pareikšti savo sūnaus pretenzijas į Anglijos sostą, buvo iššūkis ir didelis malonumas. Kai kurios šio romano vietos yra istorija, kai kurios — pasvarstymai, kai kas visiškai išgalvota. Iš tiesų mes nežinome, kas Taueryje nužudė princus ir ar jie mirė tenai. Suprantama, kad pretendentai į jų sostą — Ričardas III, Bakingamo hercogas, Margareta Bofort ir jos sūnus, — buvo tie, kurie daugiausiai pelnė iš jų mirties.
Lieku skolinga istorikams, kurie tyrinėjo Margaretos Bofort asmenybę ir jos laikus, ypač Lindai Saimon už jos biografiją, Maiklui K. Džounsui ir Malkolmui G. Andervudui, kurių surinkta biografija buvo mano darbo atspirties taškas. Turiu labai padėkoti Maiklui Džounsui už tai, kad perskaitė mano rankraštį.
Daugiau medziagos ir pastabų rasite mano tinklalapyje www. PhilippaGregory.com, skaitytojai gali apsilankyti mano rengiamame seminare.
[1] Soliariumas (angl. sohi) - kambarys viduramžių anglų ir prancūzų dvaruose ar pilyse. Svetainėje, kitaip didžiojoje menėje, visi rinkdavosi valgyti ir bendrauti. Jeigu norėdavo privatumo, ypač vyresnės moterys, eidavo į kitą menę, soliariumą, kurio nepasiekdavo didžiosios menės triukšmas ir kvapai.
[2] Lot. De imitatione Christi - 1418 m. išleista Tomo Kempiečio dvasinė knyga lotynų kalba.
[3] Pranc. Á moi! Á moi!—pas mane.